liepos 18, 2013

baltas lapas,JUODU rašalu

Pirmąją eilutę rašiau penkis kartus. Vis tryniau iš naujo ir iš naujo parašytus kelis žodžius. Nebežinojau ką parašyti pradžioje. Dar istorija,tapati,mano parašyta vis lieka mano galvoje, daug kas neskaitę, daug kas nesupras apie ką ji, ta istorija,kurią teko sąlyginai išgyventi, be visų pagrąžinimų ir tų kelių eilučių. Ta istorija,kuri atrodo tik užrašyta, o širdyje išliks ilgai. Aš ilgai nerašiau,ilgai nedėliojau žodis žodin viso teksto. Senai nemąsčiau kaip geriau sudėti eilutę,kaip tinkamai išreikšt mintį. Bet grįžau. Atrodo dar nesenai tai ką mokėjau puikiausiai turėjau išmokt vėl iš naujo. Padrikos mintys, nerišlus tekstas,kuris su kiekvienu žodžiu tobulėjo. Per metus tobulėjau,ieškojau savęs. Bet duodu žinot,kad visi tie 18 metų kartais atrodo per niek. Dar nesuprantu kartais savęs. Ar išvis aš kažką jaučiu,ar turiu prisirišimą. Ką aš sugebu?Ką galiu? Tikslą pasiekiau,numečiau pilvą,patobulinau gal ir kitiems atrodžiusias tobulai kojas. Aš maximalistė. Iš savęs turiu išspausti viską. Ir kad neduok Dieve,mano silpnam protui visą šitą užmiršt-aš tai užrašau ant lapo. Juodai ant balto. Dabar širdis nors ir plaka stipriau, tačiau nei vienas nesupranta,net kartais ir aš pati savęs,tai ką jaučiu rašydama kiekvieną žodį. Trylika eilučių ir visi žodžiai sudėti padrikai. Stoviu labirinte, nebežinau kas iš to išeis. Myliu.